Pranas Raščius (1932-1987) gimė Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Mokėsi Užpaliuose, vėliau Svėdasų vidurinėje mokykloje (dabar Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija), tuomet įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademijos (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Hidromelioracijos fakultetą.

Dirbo „Literatūros ir meno“, „Tiesos“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose.

Didesnę gyvenimo dalį gyveno Vilniuje. Mėgo poilsiauti sodyboje Puvočių kaime Dzūkijos nacionaliniame parke (čia poeto atminimui yra pasodinta 55 ąžuolų alėja).

Prano Raščiaus kūryba:

  • 6 lyrinių eilėraščių knygos:„Miško šulinys“, „Kokia dangaus spalva“, „Gimtinė“, „Žemėje prie mėlyno dangaus“, „tu, mano žibury...“, „Sakmės, peizažai ir...“
  • 5 satyrinių eilėraščių knygos: „Slegiam sūrį“, „Pirštai tarp durų“, „Trauklapiai“, „Musę per pusę“, „Valio ir amen
  • Knygelė vaikams „Takeliu su žiogeliu
  • Lietuvos autorių poezijos rinkinio „Po medžio ir paukščio sparnais“ bei humoreskų rinkinio „Čia priėjo Kindziulis“ sudarytojas
  • daugelio dainų, sukurtų kartu su lietuvių kompozitoriais V. Telksniu, A. Makačinu, B. Gorbulskiu, G. Saviniene, J. Juozapaičiu, A. Raudonikiu, M. Noviku ir kt., tekstų autorius

Prano Raščiaus kūryboje ypatinga vieta skirta gamtai, jos grožiui ir trapumui vaizduoti. Daugybė nuoširdžių ir įkvepiančių eilėraščių yra sukurta Lietuvos žemės, miškų, upių, paukščių ir, žinoma, tėviškės temomis.

Poeto bičiulis rašytojas Juozas Požėra žurnale „Literatūra ir menas“ publikavo poeto atminimui skirtą straipsnį „Lietuvos grožio dainius parėjo...“, kuriame rašė:

Aš tikrai nežinau kito šiuolaikinio mūsų poeto, kurio lyriką taip be paliovos gaivintų mylimos Lietuvos grožis, jos gamta. Sakytumei, ji šitaip atsidėkojo poetui Pranui Raščiui už ištikimybę, už taurią ir švelnią meilę, kurią jis puoselėjo ir saugojo per visą (apgailėtinai neilgą) savo gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Apie šį poetą galima be išlygų pasakyti: jo kūryba – jo gyvenimo būdas. Niekas tiek daug nerašė gamtos motyvais, kaip Pranas, suplakdamas juos su amžinomis žmogaus gyvenimo problemomis, susiedamas su visiems mums rūpimais žmogaus būties klausimais ir mįslėmis....“.